Lankydamiesi prie Kauno marių, stebėdami jų platybes, ne visi
žinome, kaip jos atsirado, nesusimąstome, kokia to kaina ir kokios
išskirtinės gamtinės ir kultūrinės vertybės jas supa ir kokia jų
istorija. Kauno marių regioninis parkas dar palyginti jaunas, įkurtas
siekiant išsaugoti unikalų žmogaus ir gamtos sukurtą kraštovaizdį ,
turtingą biologinę įvairovę ir kultūros paveldo vertybes. Šios
teritorijos priešistorė slepiasi marių dugne, o lemtingais tapo
1959-ieji, kuomet, kaip ir žmogus, Kauno marios gimė per devynis mėnesius.
Nuo
Darsūniškio ar Birštono iki Kauno, kur dabar tyvuliuoja marios,nuskendo
ar dalį savo žemių atidavė daugiau nėi trys dešimtys miestelių,
bažnytkaimių, kaimų arba liko ten jų žemė, istorija, atmintis. Kairėje
Nemuno pusėje: Darsūniškis, Lapainia, Juodkošiai, Visginai, Garmiškės,
Dabinta, Kračkiemis, Rūčkakiemis, Gojus, Barevičiai, Apsuona, Pastrėvys,
Lašiniai, Kapitoniškės, Rumšiškės, Aštragas, Gastilonys, Jakštonys,
Salamenka, Rudmena, Žiegždriai, Senieji Neveronys, Apnarai, Vieškūnai,
Pažaislis, Varniai. Kairėje - Bačkininkėliai, Guogai, Piliuona,
Arlaviškės, Leonavas, Kampiškės, Šilėnai, Dvareliškės, Samylai, Mozūrai,
Kalniškės, Laumėnai, Pakalniškiai, Zuikinė, Raguoliai.
Žinoma,
idėja užtvenkti Nemuną buvo patraukli kai kuriuose vietose gyvenusiems
kauniečiams, nes gyvenimas prie upės visada grasino nemalonumais ar
nelaimėmis. Per 1936 metų potvynį apsemtos Marvelės, Kęstučio, Maironio
gatvės ir Senamiestis, Naujamiestis. Vandens lygis buvo pakilęs 2
metrus, o kai kurioms gatvėmis irstėsi valtimis. 1946 metais Nemuno ir
Nėries santakoje susidariusi 4,5 metrų aukščio ledų sangrūda, o ėmusi
tirpti tvindė miestą: sako, sugriovė 10 namų ir apgadino dešimtis
senamiesčio pastatų, buvo ir žuvusiūjų.
Nemuno užtvanka garantavo,
kad tokių potvynių daugiau nebus, jo perteklius bus kaupiamas
suformuotame vandens telkinyje. Deje, niekas neskaičiavo materialinės ir
moralinės kainos, kai 750 šeimų neteko sodybų, jiems buvo primesta
sunki dalia, o po vandeniu atsidūrė vienas iš gražiausių gamtos
kampelių.
1956 metų pabaigoje prasidėjo ir būsimų marių dugno paruošimo darbai. Iš
trisdešimt trijų kaimų buvo nukelta apie 880 sodybų, pavienių pastatų,
iš jų 741 sodyba, buvusi dabartinio Kauno marių regiono parko
teritorijoje, triskart tiek pagalbinių statinių, šulinių. Vandens
telkinys buvo projektuotas pramoninei žvejybai, būsimajame dugne
neturėjo likti ne tik kelmų, didesnių riedulių, buvo iškasami net
durpynai, lyginamos kalvelės, užkasami griovai, kad netrugdytų žvejams
tinklus traukti.
Nuo statybos pradžios prabėgo beveik ketveri metai,
1959 metų vasarą galingos frezos savo aštriais peiliais rausia pakrantės
dugną. Žemsiurbė ardo gruntą, žvyrą ir akmenis, transportuoja jį
vamzdžiais 2km atstumu. Darbų apimtis - apie 150 tūkstančių kubinių
metrų. Tai bus naujoji Nemuno vaga iki pagrindinių įtvirtinimų daubos,
tai yra iki užtvankos. Ir štai liepos 16 dieną upė keičia vagą,
užpildoma įtvarų dauba.
Kauno marių pakrančių reljefas yra sudėtingas. Kairėje
jų pusėje (ties Vaišvydava, Viršužigliu) driekiasi limnoglacialinė
lyguma, išbraižyta daubų, griovių, slėnių. Dešinėje pusėje (Rumšiškių
apylinkėse) vyrauja lygumos, kuriose iškilę kalneliai. Kraštovaizdį
gražina įtekančių upelių vagos ir slėniai. Marių šlaitų aukštis nuo 10
iki 43 metrų, dalis krantų apgriuvę. Iš 200 km besitęsiančio marių
pakrančių perimetro penktadalis yra ardomi kyšulių šlaitai (ties
Rumšiškėmis, Dovainonimis, Gastilonimis, Dvareliškėmis, Vieškūnais,
Pažaisliu). Vandens bangų aukštis, priklausomai nuo vėjo stiprumo, yra
0,8 - 1,4 metro. Tai turi įtakos marių pakrančių formavimui. Savo įtaką
daro ir Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė, iškilusi prie strėvos upės
ir kaitaliojanti marių vandens lygį. Nemunas yra nuolat patvinęs apie
100 km, iki pat Balbieriškio. Pakrantės pradėtos apželdinti 1953 - 1958
metais, Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institutas atliko Nemuno
senvagės ir jos krantų augimviečių ir augalijos būklės tyrimus, sudarė
krantų sutvirtinimo ir apželdinimo priešerozinių želdinių projektus.
Pagal juos buvo apželdinta 1635 ha pakrančių.
1992 metais buvo
įkurtas Nemuno kilpų regioninis parkas - vienas didžiausių šalyje,
užimantis per 25 tūkstančių hektarų teritoriją, jo tikslas išsaugoti
unikalų Nemuno upės suformuotą kraštovaizdį. Birštono savivaldybei
priklauso net 82 proc. parko teritorijos.