Karšių žvejyba

Karšių žvejyba

Karšių žvejyba

Karšis - aukšta, kuprota, plokščiašonė žuvis. Nugara tamsi, pilvas sidabriškas, šonai pilkšvai gelsvi. Upiniai karšiai gelsvesni negu gyvenantys kai kuriuose ežeruose, kur vyrauja pilkos spalvos. Beje vietiniai meškeriotojai juos dėl tokio apdaro palšiais, palšais ir vadina. Žvynai stambūs, bet ne visur vienodo dydžio: prie galvos jie mažesni nei ant šonų. Tai vienas iš požymių, pagal kurį galima atskirti jauną karšį nuo plakio - pastarojo žvynai prie galvos didesni. Pelekai pilki, žiotys pusiau apatinės, į priekį išsikiša kaip dumplės ir smarkiai pailgėja. Užauga iki 75 - 80cm ir sveria 6 - 7kg. Dažniausiai pasitaiko 25 - 40cm, 0,3 - 1,5kg svorio. Karšiai paplitę bemaž visoje Europoje, išskyrus Pirėnų, Apeninų pusiasalius, šiaurinę Skandinavijos pusiasalio dalį. Gyvena tuntais, auga lėtai. Subręsta 5 - 7 gyvenimo metais, kai esti 24 - 30 cm ilgio ir 0,3 - 0,5kg svorio. Neršia ant augalų viena ar keliomis porcijomis gegužės - birželio mėnesiais, kai vandens temperatūra 12 - 16 laipsnių. Neršia labai triukšmingai teškendamiesi, vartydamiesi prie žolių, kartais prie pat kranto. Embrionai vystosi 3 paras. Mailius minta planktonu, suaugusios žuvys - bentosu.

Kaip neršia karšiai?

Vandenyse, kur šalia yra karšių ir kuojų nerštavietės, gali atsirasti karšio ir kuojos hibridų. Atskirti juos nesunku pagal išvaizdą bei suskaičiavus analinio peleko spindulius : kuojos analiniame peleke yra nuo 9 iki 12, karšio - nuo 23 iki 29 spindulių, o hibrido analiniame jų esti nuo 14 iki 19. Pasitaiko karšio hibridų ir su kitomis karpinėmis žuvimis. Karšis - labai dažna meškeriotojų sugaunama žuvis, nes gyvena ir ežeruose, ir upėse, ir tvenkiniuose. Net senuose žvyro ar molio karjeruose jaučiasi neblogai, jei ant dugno nugula šioks toks dumblo sluoksnis. Specialistai teigia, jog karšis - ateities žuvis. Didėjant upių ir ežerų užterštumui kai kurios vandens kokybei jautresnės nyksta, o karšiai gana lengvai prisitaiko ir išgyvena. Nemune, Kauno mariose, nors tenai vanduo ne pirmos klasės, karšiai gerai auga ir dauginasi. Net Vakarų Europos didžiosiose upėse, kurios labiau užterštos už mūsiškes, jie džiugina meškeriotojus.
Neūžaugą karšiuką sugauti nesunku, o didelį sugundyti ne taip jau lengva - reikia gerai pažinti vandens telkinį, žinoti , kur jie laikosi, kur maitinasi, kartais vienintelio kibimo tenka laukti ne vieną valandą. O ir sulaukus dar nereiškia, kad karšis užkibs. Gal todėl jų gaudytojai pagarbiai vadinami karšininkais, nes sugeba valandų valandas stebėti mažiausiai plūdės krustelėjimą, tą žodžiais sunkiai nusakomą plūdės šokį, nuo kurio, rodos, nustoja plakti širdis, pranyksta supanti aplinka... Kiekviena žuvis savaip šokdina plūdę, o karšiai tai daro ypač gracingai, lengvai. Štai vos vos virptelėjusi plūdės viršūnė pritūpė ir sustojo. Paskui palengva, palengva ima kilti - išnyra visa viršūnė, pasirodo korpuso kepurėlė, paskui išlenda visas korpusas ir tarytum svarstydama plūdė pradeda siūbuoti į šalis, kol švelniai gula ant šono ir ima virpčioti. Pavirpčiojusi, pasisukiojusi vandens paviršiuje, vandens paviršiuje lėtai, kaip ir gulėsi, ima keltis ir gulti, kol vieną kartą stačiai atsistojusi palengva panyra gelmėn.



Tai būdingiausias, galima sakyti, klasikinis karšio kibimo braižas, priverčiantis plūdę atlikti sudėtingas šokio figūras. Mat karšis, užtikęs ant dugno gulintį masalą, net išleidęs nasrų dumples negali pasiekti jo, nes tai daryti neleidžia platus žuvies kūnas, tad stojasi vos ne ant galvos ir neskubėdamas savo uoslės ir lytėjimo receptoriais apčiupinėja radinį. Jei jis tinka maistui, įtraukia į burną. Po to vėl karšis gryžta horizontalion padėtin ir plaukia toliau ieškoti maisto arba ima raustis toje pačioje vietoje.
Tačiau tai nereiškia, kad karšis, imdamas masalą, visad vienodai elgiasi. Kartais jis tarsi šapalas staigiai skandina plūdę. Dažniausiai taip būna, kai karšis maitinasi ant povandeninio skardžio - pajutęs kabliuko dūrį, jis staigiai neria gilyn, panardindamas plūdę.
Upėse kibdami karšiai ne visada atlieka visą sudėtingą plūdės šokį, ypač gaudomi srovėje. Tada karšiai srovės nešamą plūdę sulaiko jos neskandindami, vėliau kilsteli aukštyn ir palengva traukia ją į šalį, bet lėčiau nėi trauktų srovė. Kartais jie tik pakelia plūdę arba prilaiko.

Kaip rasti karšių būrį?

Karšių žvejyba yra ydomi tuo, kad reikia rasti jų būvimo ir maitinimosi vietas. Gerai žinomame vandens telkinyje didelio vargo ieškant karšių nėra, juos tereikia sudominti jauku. Daug sunkiau jų užtikti pirmą kartą aplankytame ežere ar upėje. Jei nepavyksta maitinimosi vietų sužinoti iš vietinių meškeriotojų, kurie, beje ne itin noriai jas išduoda, tenka pačiam jų ieškoti. Bene lengviausia ežere ar upėje mitybos takus užtikti ankstyvą rytmetį. Mat karšiai tokiu metu mėgsta paplūkauti vandens paviršiuje : mažesni teškenasi paviršiuje tarsi kuojos, o didesni tai daro solidžiai, oriai demonstruodami savo didingumą. Jie lyg banginiai tyliai parodo nugarą su styrančiu peleku ir be jokio garso pradingsta. Kur maitinasi didelis karšių būrys, tai labai įspūdingas reginys. Kartais tokia jų mankšta trunka valandą ir ilgiau. Ežeruose jų plūkavimas ne visada sutampa su maitinimosi vietomis, dažnai jie pasirodo paviršiuje plaukdami ieškoti maisto. Kol karšiai "mankštinasi" masalo nuo dugno neima. Jiems nurimus dera įdėmiai stebėti vandens paviršių: ten , kur jie ima rausti dugną, į vandens paviršių pradeda kilti burbuliukų virtinė. Tokias karšių vietas lengviau aptikti stebint vandens paviršių nuo statesnio kranto.