Kauno marių istorija

Kauno marių istorija

Lankydamiesi prie Kauno marių, stebėdami  jų platybes, ne visi žinome, kaip jos atsirado, nesusimąstome, kokia to kaina ir kokios išskirtinės gamtinės ir kultūrinės vertybės jas supa. Kauno marių regioninis parkas dar palyginti jaunas, įkurtas siekiant išsaugoti unikalų žmogaus  ir gamtos sukurtą kraštovaizdį , turtingą biologinę įvairovę ir kultūros paveldo vertybes. Šios teritorijos priešistorė slepiasi marių dugne, o lemtingais tapo 1959-ieji, kuomet, kaip ir žmogus, Kauno marios gimė per devynis mėnesius. 

Nuo Darsūniškio ar Birštono iki Kauno, kur dabar tyvuliuoja marios,nuskendo ar dalį savo žemių atidavė daugiau nėi trys dešimtys miestelių, bažnytkaimių, kaimų arba liko ten jų žemė, istorija, atmintis. Kairėje Nemuno pusėje: Darsūniškis, Lapainia, Juodkošiai, Visginai, Garmiškės, Dabinta, Kračkiemis, Rūčkakiemis, Gojus, Barevičiai, Apsuona, Pastrėvys, Lašiniai, Kapitoniškės, Rumšiškės, Aštragas, Gastilonys, Jakštonys, Salamenka, Rudmena, Žiegždriai, Senieji Neveronys, Apnarai, Vieškūnai, Pažaislis, Varniai. Kairėje - Bačkininkėliai, Guogai, Piliuona, Arlaviškės, Leonavas, Kampiškės, Šilėnai, Dvareliškės, Samylai, Mozūrai, Kalniškės, Laumėnai, Pakalniškiai, Zuikinė, Raguoliai.



Žinoma, idėja užtvenkti Nemuną buvo patraukli kai kuriuose vietose gyvenusiems kauniečiams, nes gyvenimas prie upės visada grasino nemalonumais ar nelaimėmis. Per 1936 metų potvynį apsemtos Marvelės, Kęstučio, Maironio gatvės ir Senamiestis, Naujamiestis. Vandens lygis buvo pakilęs 2 metrus, o kai kurioms gatvėmis irstėsi valtimis. 1946 metais Nemuno ir Nėries santakoje susidariusi 4,5 metrų aukščio ledų sangrūda, o ėmusi tirpti tvindė miestą: sako, sugriovė 10 namų ir apgadino dešimtis senamiesčio pastatų, buvo ir žuvusiūjų.
Nemuno užtvanka garantavo, kad tokių potvynių daugiau nebus, jo perteklius bus kaupiamas suformuotame vandens telkinyje. Deje, niekas neskaičiavo materialinės ir moralinės kainos, kai 750 šeimų neteko sodybų, jiems buvo primesta sunki dalia, o po vandeniu atsidūrė vienas iš gražiausių gamtos kampelių.

1956 metų pabaigoje prasidėjo  ir būsimų marių dugno paruošimo darbai. Iš trisdešimt trijų kaimų buvo nukelta apie 880 sodybų, pavienių pastatų, iš jų 741 sodyba, buvusi dabartinio Kauno marių regiono parko teritorijoje, triskart tiek pagalbinių statinių, šulinių. Vandens telkinys buvo projektuotas pramoninei žvejybai, būsimajame dugne neturėjo likti ne tik kelmų, didesnių riedulių, buvo iškasami net durpynai, lyginamos kalvelės, užkasami griovai, kad netrugdytų žvejams tinklus traukti.
Nuo statybos pradžios prabėgo beveik ketveri metai, 1959 metų vasarą galingos frezos savo aštriais peiliais rausia pakrantės dugną. Žemsiurbė ardo gruntą, žvyrą ir akmenis, transportuoja jį vamzdžiais 2km atstumu. Darbų apimtis - apie 150 tūkstančių kubinių metrų. Tai bus naujoji Nemuno vaga iki pagrindinių įtvirtinimų daubos, tai yra iki užtvankos. Ir štai liepos 16 dieną upė keičia vagą, užpildoma įtvarų dauba.

Kauno marių pakrančių reljefas yra sudėtingas. Kairėje jų pusėje (ties Vaišvydava, Viršužigliu) driekiasi limnoglacialinė lyguma, išbraižyta daubų, griovių, slėnių. Dešinėje pusėje (Rumšiškių apylinkėse) vyrauja lygumos, kuriose iškilę kalneliai. Kraštovaizdį gražina įtekančių upelių vagos ir slėniai. Marių šlaitų aukštis nuo 10 iki 43 metrų, dalis krantų apgriuvę. Iš 200 km besitęsiančio marių pakrančių perimetro penktadalis yra ardomi kyšulių šlaitai (ties Rumšiškėmis, Dovainonimis, Gastilonimis, Dvareliškėmis, Vieškūnais, Pažaisliu). Vandens bangų aukštis, priklausomai nuo vėjo stiprumo, yra 0,8 - 1,4 metro. Tai turi įtakos marių pakrančių formavimui. Savo įtaką daro ir Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė, iškilusi prie strėvos upės ir kaitaliojanti marių vandens lygį. Nemunas yra nuolat patvinęs apie 100 km, iki pat Balbieriškio. Pakrantės pradėtos apželdinti 1953 - 1958 metais, Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institutas atliko Nemuno senvagės ir jos krantų augimviečių ir augalijos būklės tyrimus, sudarė krantų sutvirtinimo  ir apželdinimo priešerozinių želdinių projektus. Pagal juos buvo apželdinta 1635 ha pakrančių. 
1992 metais buvo įkurtas Nemuno kilpų regioninis parkas - vienas didžiausių šalyje, užimantis per 25 tūkstančių hektarų teritoriją, jo tikslas išsaugoti unikalų Nemuno upės suformuotą kraštovaizdį. Birštono savivaldybei priklauso net 82 proc. parko teritorijos.

Komentuoti

Jūs turite prisijungti norėdami komentuoti. Jei neturite paskyros, ja galite sukurti čia.